1 Dalis
Pažiūrėjau pro langą. Lietaus lašeliai barbeno į langą, griaustinis nuskambėdavo kas kelias minutes, o vėjas... Mačiau kai vėjas plaikstė medžių lapus, o žaibas karts nuo karto juos apšviesdavo. Atsidusau ir nusisukau nuo lango. Suskambėjo mano telefonas. Skambino Matias.
- Kaip tu? Tau viskas gerai? - Išgirdau nerimastinga jo balsą.
- 16 metų. Lygiai 16 metų. - Pasakiau užkimus.
- Aš tuoj atvažiuosiu pas tave. - Greit asakė. - Myliu tave. - Jis padėjo ragelį. Numečiau telefoną į šalį. Teta negrįžta, dėdė dirbą. Aš viena. Turiu tik Matia. Tik jį. Atsistojau ir lėtais žingsneliais, niekur neskubėdama aš užlipau į palėpė. Čia buvo tamsu ir užuodžiau pelėsi. Lėtai nuo senos, vos pastovinčios lentynos nuėmiau mažą kartoninę dėžutė. Atidariau ją. Joje buvo sena, ruda, maža ir aplyšusi užrašų knygute. Dienoraštis. Liberty dienoraštis. Mano mamos dienoraštis. Per visus šiuos metus nenorėjau jos skaityti. Aš pykau ant jos. Ir dabar pysktu. Bet žinojau, kad nesužinosiu kodėl ji taip pasielgė jeigu to neperskaitysiu.
- Darcy! Kur tu?! - Išgirdau Matio balsą.
- Čia! - Pašaukiau ir nepraėjus nė minutei jis jau buvo čia. - Ką čia darai? - priėjo prie manęs. Ištiesiau jam užrašų knygele. - Ar tu tikra? - Paklausė. Aš linktelėjau. Atsisėdau ant žemės. Uždegiau šalia esančia žvakę, nes elektra dingo.
- Tu tik paklausyk... - Tyliai pasakiau. Jis prisėdo šalia manęs. Lėtai atsiverčiau pirmajį puslapį. Pradėjau garsiai skaityti-
"2013-02-05
Mielas dienorašti,
šiandien, tai mano laimingaisia diena pasaulyje. Nežinau kaip, bet žinau, kad nuo šiandien viskas pasikeis.
Šiandien, kai buvau prie krioklio pamačiau didelį, iš formos panašų į paukšti formos skrendanti daiktą. Tačiau iš jo sklido dūmai, o jo galas degė. Tai nebuvo ilgas reginys. Bet vėliau viskas pasidarė dar įdomiau. Tas daiktas krito, kartu su trenksu pasigirdo nežmoniškas garsas, ir nuo manęs už maždaug 2 kilometrų pamačiau labai didelį ugnies kamuolį, tai buvo panašiau į grybo formą. Žinojau, kad jis turėjo kristi už kelių metrų nuo pajūrio. Apsirengiau ir pasileidau bėgti į tą pusę. Mane sudomino kas tai yra. Maždaug už pusvalandžio jau buvau prie jūros. Sustojau ir pasislėpiau už medžio. Mačiau žmonės. Tokius kaip aš. Jau seniai jų nemačiau. Vieni iš jų rėkė, kiti verkė, dar kiti ėjo ratais nežinodami ką daryti. Apsižvalgiau. Norėjau ten eiti, tačiau mane kažkas stabdė. Gal baimė. Gal nežinomybė. Jie buvo tokie kaip aš, tačiau aš nežinau kokie jie ištiesų. Gal jie nori tik blogo? Pamačiau vieno vaikino žvilgsni įsmeigta į mane. Mes buvom toli viens nuo kito, bet galėjau įžvelgti jo žalias akis, o jo gabranotus plaukus šiureno vėjas." - Sustojau ties ta vieta. Pažiūrėjau į Mati. - Tai apie mano tėvą. - Tyliai sumurmėjau.
- Tu neprivalai šito skaityti. - Tyliai pasakė.
- Privalau. Tik taip sužinosiu kas nutiko. Viskas ir taip per ilgai užsitesė. - Vėl nusukau akis į knygutę. - "Aš išsigandau, nes jis žiūrėjo taip... Keistai, nesu mačiusi tokio žvilgnsnio. Mano tėvai taip į mane niekad nežiūrėjo. Prie jo priėjo vienas šviesių plaukų vaikinas. Žaliaakis parodė pirštu į mano puse. Aš greit pasislėpiau už medžio. Palaukiau kelias minutes ir pasileidau bėgti"
2 Dalis
- „Bėgau nesustodama iki namų. Užlipau į medį ir pro šaks įlindau į namus. Atsipūčiau. Nežinau kodėl bėgau. Turbūt išsigandau. Aš nė nežinau kas jie, o jau bėgau pažiūrėti kas jis. Dabar pasisukus už lango matau tik artėjančia audrą. Tuoj pradės lyti, žaibuoti ir griaudėti.“ – Aš užsimerkiau.
- Visai kaip dabar. – Tyliai sumurmėjo Matias. Aš giliai įkvėpiau.
- „Nežinau ką daryt. Ar bėgti jiems padėti ar tiesiog laukti Vis dar buvo girdėti riksumus, dūmai skerbėsi ir iki čia. Einu miegoti.“ – Baigiau skaityti.
- Ar viskas gerai? – Pasiteiravo Matias. Aš linktelėjau ir atsisukau į jį.
- Ar gali mane pabučiuot? – Nusijuokiau. Jis irgi.
- Kaip paprašysi. – Dar kartą nusijuokė ir priartėjes prie manęs švelniai pabučiavo. – Ar skaitom toliau? – Paklausė. Aš kelis kartus linktelėjau.
- Jei jau pradėjom, tai reikia užbaigti. – Atsakiau. Atverčiau kitą lapą. Vėl pradėjau skaityti. –
„2013-02-06
Mielas dienorašti,
Šiandien atsikėliau kaip visada, tačiau kažkas pasikeitė. Aš aspnaavau. Ne bet ką. Tą žaliaaki žiūrinti į mane. Mama sakė, kad yra meilė iš pirmo žvilgsnio, aš tuo niekada netikėjau. Tačiau dabar... Dabar aš pasimetus ir nežinau kuo tikėti. Man jos trūksta. Labai. Šiandien eisiu į šiaurinę salos pusę, iš jachtos turiu atsinešti įrankių ir ginklą. Šiandien man suėjo 16 – lika. Mama sakė, kad per šį gimtadienį turėsiu pasiimti ginklą. Apsaugau. Nuo antrujų. Nežinau kas tiksliai tai yra, bet žinau, kad tai susiję su vakarine salos dalimi ir tuo kas ten yra. Didesnė bėda kelia, tai, kad turi eiti Pro rytus. Kitaip turėiu sudaryti didelį lanką, o tai reiškia, kad turėsiu prasmukti pro tuos žmonės. Einu krautis daiktų.“. – Giliai įkvėpiau, - „2013-02-06
Mielas dieonrašti,
Žinoma aš nebūčiau aš jeigu neprisidaryčiau bėdų pati sau. Šiuo metu esu jactoje ir tikiuosi, kad man pavyks grįžti atgal į namus. Kai išėjau iš namų atsargiau pradėjau eiti link jachtos. Peršokinėjau savo pačios darytus spąstus ir meldžiausi, kad manęs niekas nepamatytu. Paplūdimys nuo manęs į kairę buvo per 30 metrų, retkarčiais pamatydavau vieną ar kitą žmogų.
- Tai vėl tu. – Išgirdau vyrišką balsą sau už nugaros. Krūptelėjau ir greit atsisukau. – Man nesivaideon. – Artėjo prie manęs, o aš nutolau. Dar vienas jo žingsnis ir įklis į spąstus.
- Nelįsk prie manęs, nes pasigailėsi. – Pabandžiau tai ištarti kuo pikčiau. – Čia mano namai, nešdinkites kuo greičiau. – Iškošiau pro duris.
- Manai aš labai noriu čia būti? – Paisteiravo pyktai žaliaakis ir priartėjo prie manęs ir kaip tik ties pirmu žingsniu jis pakibo aukštyn kojom.
- Padėkit! Kas nors! – Pradėjo rėkti jis. Aš greit atsipeikėjus pradėjau bėgti link jachtos.
Už maždaug valandos jau buvau vietoje. Atsirėmiau į bortą ir giliai įkvėpiau. Susiemiau už šono, kurį pradėjo skudėti bebėgant. Įlpau į seną, aprūdyjūsia jachtą ir įlipau į kajutė. Iš po čiužiniu ištraukiau raktą ir atrakinau spintelę. Joje buvo dėžute. Raudona, maža.“ – Sustojau skaityti. Pažvelgiau į savo dėžute. – Tai ta pati dėžute. Ta pati.
- Ji tave mylėjo, vienaip ar kitaip. – Bandė paguosti Matis. Aš nieko neatsakiau ir vėl pradėjau skaityti.
- „Atidariau ją. Joje buvo mažas ginklas ir pakabutis, joje buvau aš, mama ir tėtis. Užsidėjau ją ant kaklo. Šalia buvo šovinių. Žinojau kaip reikia jų naudotis, tėtis buvo išmokes. Užsidėjau ginklą už marškinių, o šovinius įsidėjau į šortų kišenė. Apsižvalgiau. Stalčiuje radau mamos rūbų ir jos tašę. Greit visus rūbus susidėjau ten ir persimečiau per petį. Atsisėdau ant čiužinio ir atsirėmiau į šaltą sieną. Ką dabar daryt?“. – Baigiau skaityti.
Pažiūrėjau pro langą. Lietaus lašeliai barbeno į langą, griaustinis nuskambėdavo kas kelias minutes, o vėjas... Mačiau kai vėjas plaikstė medžių lapus, o žaibas karts nuo karto juos apšviesdavo. Atsidusau ir nusisukau nuo lango. Suskambėjo mano telefonas. Skambino Matias.
- Kaip tu? Tau viskas gerai? - Išgirdau nerimastinga jo balsą.
- 16 metų. Lygiai 16 metų. - Pasakiau užkimus.
- Aš tuoj atvažiuosiu pas tave. - Greit asakė. - Myliu tave. - Jis padėjo ragelį. Numečiau telefoną į šalį. Teta negrįžta, dėdė dirbą. Aš viena. Turiu tik Matia. Tik jį. Atsistojau ir lėtais žingsneliais, niekur neskubėdama aš užlipau į palėpė. Čia buvo tamsu ir užuodžiau pelėsi. Lėtai nuo senos, vos pastovinčios lentynos nuėmiau mažą kartoninę dėžutė. Atidariau ją. Joje buvo sena, ruda, maža ir aplyšusi užrašų knygute. Dienoraštis. Liberty dienoraštis. Mano mamos dienoraštis. Per visus šiuos metus nenorėjau jos skaityti. Aš pykau ant jos. Ir dabar pysktu. Bet žinojau, kad nesužinosiu kodėl ji taip pasielgė jeigu to neperskaitysiu.
- Darcy! Kur tu?! - Išgirdau Matio balsą.
- Čia! - Pašaukiau ir nepraėjus nė minutei jis jau buvo čia. - Ką čia darai? - priėjo prie manęs. Ištiesiau jam užrašų knygele. - Ar tu tikra? - Paklausė. Aš linktelėjau. Atsisėdau ant žemės. Uždegiau šalia esančia žvakę, nes elektra dingo.
- Tu tik paklausyk... - Tyliai pasakiau. Jis prisėdo šalia manęs. Lėtai atsiverčiau pirmajį puslapį. Pradėjau garsiai skaityti-
"2013-02-05
Mielas dienorašti,
šiandien, tai mano laimingaisia diena pasaulyje. Nežinau kaip, bet žinau, kad nuo šiandien viskas pasikeis.
Šiandien, kai buvau prie krioklio pamačiau didelį, iš formos panašų į paukšti formos skrendanti daiktą. Tačiau iš jo sklido dūmai, o jo galas degė. Tai nebuvo ilgas reginys. Bet vėliau viskas pasidarė dar įdomiau. Tas daiktas krito, kartu su trenksu pasigirdo nežmoniškas garsas, ir nuo manęs už maždaug 2 kilometrų pamačiau labai didelį ugnies kamuolį, tai buvo panašiau į grybo formą. Žinojau, kad jis turėjo kristi už kelių metrų nuo pajūrio. Apsirengiau ir pasileidau bėgti į tą pusę. Mane sudomino kas tai yra. Maždaug už pusvalandžio jau buvau prie jūros. Sustojau ir pasislėpiau už medžio. Mačiau žmonės. Tokius kaip aš. Jau seniai jų nemačiau. Vieni iš jų rėkė, kiti verkė, dar kiti ėjo ratais nežinodami ką daryti. Apsižvalgiau. Norėjau ten eiti, tačiau mane kažkas stabdė. Gal baimė. Gal nežinomybė. Jie buvo tokie kaip aš, tačiau aš nežinau kokie jie ištiesų. Gal jie nori tik blogo? Pamačiau vieno vaikino žvilgsni įsmeigta į mane. Mes buvom toli viens nuo kito, bet galėjau įžvelgti jo žalias akis, o jo gabranotus plaukus šiureno vėjas." - Sustojau ties ta vieta. Pažiūrėjau į Mati. - Tai apie mano tėvą. - Tyliai sumurmėjau.
- Tu neprivalai šito skaityti. - Tyliai pasakė.
- Privalau. Tik taip sužinosiu kas nutiko. Viskas ir taip per ilgai užsitesė. - Vėl nusukau akis į knygutę. - "Aš išsigandau, nes jis žiūrėjo taip... Keistai, nesu mačiusi tokio žvilgnsnio. Mano tėvai taip į mane niekad nežiūrėjo. Prie jo priėjo vienas šviesių plaukų vaikinas. Žaliaakis parodė pirštu į mano puse. Aš greit pasislėpiau už medžio. Palaukiau kelias minutes ir pasileidau bėgti"
2 Dalis
- „Bėgau nesustodama iki namų. Užlipau į medį ir pro šaks įlindau į namus. Atsipūčiau. Nežinau kodėl bėgau. Turbūt išsigandau. Aš nė nežinau kas jie, o jau bėgau pažiūrėti kas jis. Dabar pasisukus už lango matau tik artėjančia audrą. Tuoj pradės lyti, žaibuoti ir griaudėti.“ – Aš užsimerkiau.
- Visai kaip dabar. – Tyliai sumurmėjo Matias. Aš giliai įkvėpiau.
- „Nežinau ką daryt. Ar bėgti jiems padėti ar tiesiog laukti Vis dar buvo girdėti riksumus, dūmai skerbėsi ir iki čia. Einu miegoti.“ – Baigiau skaityti.
- Ar viskas gerai? – Pasiteiravo Matias. Aš linktelėjau ir atsisukau į jį.
- Ar gali mane pabučiuot? – Nusijuokiau. Jis irgi.
- Kaip paprašysi. – Dar kartą nusijuokė ir priartėjes prie manęs švelniai pabučiavo. – Ar skaitom toliau? – Paklausė. Aš kelis kartus linktelėjau.
- Jei jau pradėjom, tai reikia užbaigti. – Atsakiau. Atverčiau kitą lapą. Vėl pradėjau skaityti. –
„2013-02-06
Mielas dienorašti,
Šiandien atsikėliau kaip visada, tačiau kažkas pasikeitė. Aš aspnaavau. Ne bet ką. Tą žaliaaki žiūrinti į mane. Mama sakė, kad yra meilė iš pirmo žvilgsnio, aš tuo niekada netikėjau. Tačiau dabar... Dabar aš pasimetus ir nežinau kuo tikėti. Man jos trūksta. Labai. Šiandien eisiu į šiaurinę salos pusę, iš jachtos turiu atsinešti įrankių ir ginklą. Šiandien man suėjo 16 – lika. Mama sakė, kad per šį gimtadienį turėsiu pasiimti ginklą. Apsaugau. Nuo antrujų. Nežinau kas tiksliai tai yra, bet žinau, kad tai susiję su vakarine salos dalimi ir tuo kas ten yra. Didesnė bėda kelia, tai, kad turi eiti Pro rytus. Kitaip turėiu sudaryti didelį lanką, o tai reiškia, kad turėsiu prasmukti pro tuos žmonės. Einu krautis daiktų.“. – Giliai įkvėpiau, - „2013-02-06
Mielas dieonrašti,
Žinoma aš nebūčiau aš jeigu neprisidaryčiau bėdų pati sau. Šiuo metu esu jactoje ir tikiuosi, kad man pavyks grįžti atgal į namus. Kai išėjau iš namų atsargiau pradėjau eiti link jachtos. Peršokinėjau savo pačios darytus spąstus ir meldžiausi, kad manęs niekas nepamatytu. Paplūdimys nuo manęs į kairę buvo per 30 metrų, retkarčiais pamatydavau vieną ar kitą žmogų.
- Tai vėl tu. – Išgirdau vyrišką balsą sau už nugaros. Krūptelėjau ir greit atsisukau. – Man nesivaideon. – Artėjo prie manęs, o aš nutolau. Dar vienas jo žingsnis ir įklis į spąstus.
- Nelįsk prie manęs, nes pasigailėsi. – Pabandžiau tai ištarti kuo pikčiau. – Čia mano namai, nešdinkites kuo greičiau. – Iškošiau pro duris.
- Manai aš labai noriu čia būti? – Paisteiravo pyktai žaliaakis ir priartėjo prie manęs ir kaip tik ties pirmu žingsniu jis pakibo aukštyn kojom.
- Padėkit! Kas nors! – Pradėjo rėkti jis. Aš greit atsipeikėjus pradėjau bėgti link jachtos.
Už maždaug valandos jau buvau vietoje. Atsirėmiau į bortą ir giliai įkvėpiau. Susiemiau už šono, kurį pradėjo skudėti bebėgant. Įlpau į seną, aprūdyjūsia jachtą ir įlipau į kajutė. Iš po čiužiniu ištraukiau raktą ir atrakinau spintelę. Joje buvo dėžute. Raudona, maža.“ – Sustojau skaityti. Pažvelgiau į savo dėžute. – Tai ta pati dėžute. Ta pati.
- Ji tave mylėjo, vienaip ar kitaip. – Bandė paguosti Matis. Aš nieko neatsakiau ir vėl pradėjau skaityti.
- „Atidariau ją. Joje buvo mažas ginklas ir pakabutis, joje buvau aš, mama ir tėtis. Užsidėjau ją ant kaklo. Šalia buvo šovinių. Žinojau kaip reikia jų naudotis, tėtis buvo išmokes. Užsidėjau ginklą už marškinių, o šovinius įsidėjau į šortų kišenė. Apsižvalgiau. Stalčiuje radau mamos rūbų ir jos tašę. Greit visus rūbus susidėjau ten ir persimečiau per petį. Atsisėdau ant čiužinio ir atsirėmiau į šaltą sieną. Ką dabar daryt?“. – Baigiau skaityti.